Cheminės metalų savybės

konstrukcija is metaloCheminės savybės — tai metalų sąveika su kitomis medžia­gomis.    Svarbiausios   iš   jų — oksidavimasis  ore,   atsparumas rūgštims, atsparumas šarmams, patvarumas kaitroje. Šios sa­vybės vadinamos cheminėmis dėl to, kad jos pasireiškia, vykstant  cheminiams  reiškiniams,  t.  y.  tokiems  metalų   pasikeitimas.

Oksidavimasis ore — tai metalų savybė reaguoti su oro de­guonimi. Oksiduojantis metalų paviršiuje konstrukcijos atsiranda oksido plė­velė. Ji yra nestipri, trapi medžiaga.Metalams, kai kinta metalų sudėtis ir atsiranda naujos medžiagos. Pavyzdžiui, geležiai reaguojant su deguonimi, susidaro geležies oksidas (rūdys) ir geležis palaipsniui yra.

Atsparumu rūgštims vadinama metalų savybė priešintis ar­dančiam rūgščių veikimui. Rūgštys ir jų garai tnėtalūs veikia chemijos pramonės įmonėse, vykstant technologiniam procesui. Pavyzdžiui, yra cheminės aparatūros detalės. Rūgštys, esančios gruntiniame vandenyje, ardo plieninius vamzdžius, nutiestus žemėje.Druskos rūgštis ardomai veikia aliuminį ir cinką, o švinui nekenkia. Sieros rūgštis silpnai veikia varį ir aliuminį, bet grei­tai ardo geležį ir cinką.

Atsparumu šarmams vadinama metalų savybė priešintis ar­dančiam šarmų veikimui. Prie šarmų priskiriama kaustinė soda, gesintos kalkės ir kt. Šarmai gerai tirpsta vandenyje. Jų vande­niniai tirpalai ardo sanitarinių-techninių įrenginių metalines detales. Ypač ardomai šarmai veikia aliuminį, alavą ir šviną.

Atsparumu kaitrai (arba nuodegoms) vadinama metalų sa­vybė priešintis ardančiam deguonies veikimui kaitinant. Kalant metalo paviršiuje susidaro sluoksnis nuodegų. Tai yra nepatvari medžiaga — cheminis metalo (pavyzdžiui, geležies) junginys su deguonimi. Svarbu, kad detalės, veikiamos aukštos tempe­ratūros (katilų, kūryklų, dujinių degiklių, vidaus degimo va­riklių ir kt. detalės), būtų pagamintos iš atsparaus nuodegoms metalo. Siekiant padidinti atsparumą nuodegoms, į metalus de­dama specialių priemaišų (chromo, aliuminio ir kt.).

Metalų irimas, veikiant aplinkai (orui, garams, vandeniui ir kt.), vadinamas korozija. Dažniausiai korozijos priežastis yra ta, kad metalus veikia deguonis, nes daugumą metalinių gami­nių supa oras.-Kuo aktyviau metalas jungiasi su deguonimi, tuo trumpiau tarnauja iš jo pagamintas gaminys. Smulkiau apie koroziją rašoma VI sk. Korozijai atsparus auksas ir platina. Magnį, geležį, plieną ir špižių korozija veikia lengvai. Korozi­ją gali sukelti rūgštys, šarmai ir kitos medžiagos.

Statybos pramonė

3D-stairs-www.metalo-gaminiai.lt-1Šiuo metu ir pramonėje, ir statyboje vis plačiau naudojamos plastmasės. Jos yra palyginti lengvos ir pasižymi geromis fizinėmis-mechaninėmis sa­vybėmis. Gausu žaliavų — tai gamtinės dujos, nafta, akmens anglis ir kt. Be to, iš plastmasių nesunku pagaminti įvairių formų gaminius.Pirmoji pramoninė plastmasė buvo ebonitas (plastikas iš kaučiuko), pagamintas 1843 metais ir daugiausia vartotas elektros izoliacijai. 1872 me­tais pradėtas gaminti celiulioidas, o 1897 metais — galalitas. Tačiau, apla­mai, plastmasės, kaip naujos savarankiškos niedžiagos, plačiau pradėtos naudoti tik šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais, ėmus gaminti feno-plastus, etrolius, o vėliau — amino plastus.Polimerizuotų plastmasių gamybą teoriškai pagrindė visa eilė moks­lininkų. Iš jų ypač pasižymėjo rusų mokslininkas prof. A- Butlerovas (1828—1886), praėjusiojo amžiaus septintajame dešimtmetyje sukūręs or­ganinių junginių struktūros teoriją. Plastmasių chemijai didelę reikšmę turėjo M. Kučerovo, A. Favorskio, V. Solonino ir kitų darbai.

Žymų indėlį į etileno junginių, dabar plačiai naudojamų plastmasių pramonėje, polimerizacijos teoriją įnešė prof. S. Lebedevas (1874—1934), kuris rado būdą sintetiniam kaučiukui gauti. Daug nuveikė ir rusų chemi­kas prof. G. Petrovas, kai 1907—1914 metais buvo organizuojama sinteti­nių kietų polimerų pramoninė gamyba iš fenolio-aldehido dervų.Plastmasių pramonės susikūrimo pradžia galima laikyti 1925 me­tus, kai šalyje buvo pradėtas eksploatuoti pirmasis celiuliozės perdirbimo cechas.Prieš antrąjį pasaulinį karą buvo susintetintas polivinilchloridas, vė­liau pagamintas standus plastikas — viniplastas ir susintetinti organiniai stiklai (poliakrilatai), gauti celiuliozės eteriai ir esteriai. 1940 metais buvo pradėtas gaminti polietilenas aukšto slėgimo būdu.

Plastmasių pramonė tik pokario metais ėmė sparčiau vystytis. Pasau­linė sintetinių dervų ir plastmasių gamyba nuo 1947 metų iki 1960 metų padidėjo daugiau kaip šešis kartus. 1955 metais pradėtas gaminti polieti­lenas žemo slėgimo būdu, smarkiai išsiplėtė poliamidų, ypač nailono bei kaprono ir jiems giminingų medžiagų gamyba.1958 metais kapitalistinėse šalyse pagaminta 3,5 mln. tonų plastmasių, o vien tik JAV — 2 mln. tonų. 1960 metais jau buvo pagaminta atitinkamai 6,85 mln. ir 2,85 mln. tonų. Tais metais JAV statybos reikalams sunaudota 23% bendrojo plastmasių kiekio; numatoma, kad 1970 metais išlaidos, skir­tos plastmasėms, naudojamoms statybos reikalams, sudarys apie 30% bendrosios statybinių medžiagų vertės.

1965 metais buvo pagaminta 0,821 mln. tonų plast­masių ir sintetinių dervų, o 1970 m. plastmasių gamyba išaugs iki 2,1 — 2,3 mln. tonų. Artimiausioje ateityje mūsų šalyje plastmasių gamybos apimtis bus žymiai padidinta. Numatoma, kad statybos reikalams bus nau­dojama daugiau kaip 25% bendrojo plastmasių kiekio.Statyboje plastmasės naudojamos apdailai, grindims ir laikančiosioms konstrukcijoms. Ypač tikslinga naudoti plastmases kompleksiškai, t. y. kar­tu su kitomis įprastinėmis konstrukcinėmis medžiagomis. Iki šiol didelė plastmasių dalis statyboje buvo vartojama apdailai ir giindims. Pastarai­siais metais vis daugiau imta plastmases naudoti konstrukcijoms, dau­giausia plokštėms.Statybinės konstrukcijos, kurioms naudojamos plastmasės, gali būti gana įvairios. Tai skaidrios konstrukcijos iš stiklaplasčio, viniplasto ir or­ganinio stiklo, trisluoksnės atitvarinės sienų ir laikančiosios denginių plokštės, skliautai, kevalai, kabančių denginių konstrukcijos, pripučiamos konstrukcijos, įvairios chemijos pramonėje naudojamos konstrukcijos ir kt.

Metaliniai turėklai

nerudijancio-plieno-tureklai-1-www.metalo-gaminiai.ltXIX a. viduryje (1857 m.) statyta iš tašytų rąstų, stogas dengtas čerpė­mis. Tai buvo atskiras, savarankiškas kalvės pastatas. Jos židinys iš deng­to molio sujungtas su virš stogo išvestu būdingu šiam kraštui kaminu.Nors, kaip tvirtina architektūros specialistai, mūrinė statyba Lie­tuvos dvaruose suintensyvėjo jau XVIII a., tačiau kai kurie, ypač ūkiniai pastatai, net iki XIX a. pabaigos išliko mediniai. Tokia 1872-1883 m. ant mūro pamato medinė, gontais (malksnomis) dengta kalvė stovėjo Sa­lantų ekonomijos dvare Žemaitijoje. Šaltinyje nurodytas ir jos dydis: ilgis – trys su puse žingsnio, o plotis – trys žingsniai, apie 3,5×3 m. Tai nedidelė, galbūt asmeninė kalvio amatininko dirbtuvė. Kita 1897 m. aprašyta Salantų dvaro kalvė taip pat buvusi medinė ant akmenų pa­mato, dengta gontais, 22 arš. (15,62 m) ilgio ir 21 arš. (14,91 m) pločio, turėjusi du priekalus. Reikia manyti, kad toje gana didelėje kalvėje dirbo mažiausiai du kalviai.O štai Lančiūnavos dvaro (Kėdainių r.) pastatai, statyti 1870-1880 m., architektūros tyrinėtojų laikomi tipiškais XIX a. antros pusės mūrinės statybos pavyzdžiais, dažnai turinčiais ir lietuvių liaudies architektūros bruožų. Dvaro kalvė (anksčiau klaidingai laikyta rūkykla) – tai ketur­kampis su keturšlaičiu stogu ir pseudogotikiniu bokštu statinys. Bokš­to viršūnėje buvusi vejarodė – pasaga ir žirgo figūrėlė (kalves dažnai pažymėdavo prie durų prikaltomis pasagomis, kartais jose „įmušdavo” ar kitaip nurodydavo pastatymo metus). XIX a. pabaigoje pastatytas ir to paties dvaro Stasynės palivarko pastatų kompleksas. Ledaunės ir kalvės išvaizdai įtaką darė pseudogotika.

Kiek daugiau informacijos sukaupta apie Joniškėlio (Pasvalio r.) dvaro ansambli. Jo pastatai susiformavo XVIII-XIX a. Pagrindinė sta­tybos medžiaga – plytų mūras, tačiau neapsieita ir be medžio bei plūk­to molio. Ūkiniuose šio dvaro pastatuose, tarp jų ir kalvėje, apstu ek­lektikos ir ncogotikos stiliaus bruožų, taip pat pasireiškė ir prūsiškos architektūros įtaka. Įdomu, kad kalvė, kaip ir daugelis kitų dvaro pa­statų, pastatyta pagal architekto profesionalo F.Lehmano 1896 m. pro­jektą. Beje, sumanyta kalvė – gyvenamasis namas, tureklai (tokių buvo visoje Lietuvoje, ypač Žemaitijoje), bet pastatyta tik kalvė (14×11,4 m), dengta galbūt vėliau) žvyniniu šiferiu. Kalvio gyvenamasis namas (16x9x2,5 m) iš plūkto molio tikriausiai pastatytas vėliau. Jo stogas dengtas skaldy­tomis medžio lentelėmis. Kalvės frontonuose, be kitų meninių elemen­tų, įkomponuoti įvairių formų dekoratyviniai langai. Panašių stilistinių bruožų turėjo ir dvaro rūkykla. Akmens mūro kalvių paviršius kartais būna tinkuotas arba turi įdomią įvairių atspalvių akmenų skal­dos ir kalkių faktūros mozaiką.

XVIII-XIX a., net XX a. pradžios medinės kalvės neretai išlaikė senąją panašių kaimo pastatų formą bei puošybą (tai liudija Pietryčių Lietuvos piešiniai). Tokios kalvės paprastai būdavo be kaminų ir turė­davo vos vieną mažą langeli.Iš esmės naujas kalvių statybos periodas prasidėjo po Pirmojo pa­saulinio karo. Taupant miško medžiagą (faktiškai dėl brangumo) pra­dėtos statyti lentinės arba karkaso konstrukcijos kalvės (tokia statyba būdinga ir šiems laikams). Dažnai, ypač Žemaitijoje, jos buvo su atvira pastoge -prielipu. Lentinės kalvės sudaro apie 70-80 proc. visų išliku­sių kalvių. Miestuose tokių beveik nėra. Net Klaipėdos krašte, kur nuo seno ne tik miestuose, dvaruose, bet ir kaimuose vyravo Prūsijos staty­bos įtaka (statė mūrines, paprastai raudonų plytų kalves), ir čia, tiesa, kiek vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, imta statyti lentines kalves. Lietuvos kalvės buvo nuo 4-4,5×3-3,5 m iki 10×6-7 m ir didesnės, bet dažniausiai vidutinės – 6×5 m.

Kalves statydavo prie kelių, kryžkelių, miestelių ar kaimų sodybų pakraščiuose ir beveik visada arti vandens. Pasitaikė, kai kalvė stovėjo ir gana ankštoje erdvėje tarp kitų trobesių (jau minėtoji P.Gumbio kal­vė Žasliuose, Vievio ir kai kurių kitų miestelių) arba netoli karčemų, malūnų. Tai sudarydavo savotišką tos vietos gamybinį kompleksą ir su­teikdavo kaimo kraštovaizdžiui savitumo.Dėl gaisro pavojaus Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse šalyse – Švedi­joje ir Rusijoje – kalves statydavo atokiau nuo kitų pastatų (50-100 m ir didesniu atstumu).Greta kalvių dažnai būna dar du įrenginiai: akmuo su varžtu ir kabliais – prietaisais ratlankiams tempti ir kiek atokiau – staklės (stul­piniai rėmai) – įrenginys arkliams kaustyti. „Staklių” vietoj kartais įtai­sydavo paprastą skersinį (buomą) arkliui pririšti.Absoliuti dauguma senųjų (sienojinių) ir naujųjų (lentinių) kalvių sta­tytos pačių kalvių rankomis (tiesa, dažnai tėvui ar broliui padedant). Pa­prastai kalvis ir žaizdrą mūrydavo, ir dumples pasigamindavo iš dviejų išdirbtų karvės odų arba vienos jaučio odos. Kai kur jau prieš Antrąjį pa­saulinį karą, ypač po karo, įvedus į kalves elektrą, patys kalviai gamino ventiliatorius. Tokių auksarankių, mokėjusių ne tik kalviauti, bet ir gebėjusių būti dailidėmis, staliais, mūrininkais, net batsiuviais, buvo gana daug. Ir gerų muzikantų buvo, rečiau – dainininkų. Todėl apie kalvius, kaip jau minėta, dažnai sakydavo: gabūs į visas puses (Skirsnemunė).Kai kurie Lietuvos architektūros tyrinėtojai teigia, kad jau XX a. pradžioje kalvės priklausė prie bene gausiausiai šalyje paplitusių kal­vystės verslo ir amato gamybos pastatų. XX a. pirmoje pusėje retas Lietuvos kaimas (ką kalbėti apie miestelius, dvarus) neturėjo savo kal­vės. Pasitaiko, kad viename kitame kaime, taip pat ir dvare jų būdavo dvi, trys ir daugiau (pavyzdžiui, Ignalinos r. Pakalniškių k. buvo net penkios kalvės).

MENINE KALVYSTE

tvoros-metalo-gaminiai.ltPanašiai kaip kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje, Lenkijoje, Vokie­tijoje ir kitur – taip ir Lietuvoje išskirtinai svarbią vietą užėmė meninė kalvystė. Šią kalvystės sritį (dažnai sumišusią su paprasta, tradicine karš­ta geležies kalyba) sudaro kelios kalvių dirbinių grupės – jau iš dalies aptartos transporto (ypač skirto išeigai) priemonės, Įvairios statybinės (architektūrinės) detalės, kai kurie buities reikmenys, kraitinių ir kelio­ninių skrynių apkaustai, bet turbūt gausiausią ir Įvairiausią meninės kal­vystės dalį sudaro įvairių sakralinių pastatų ir memorialinių paminklų kaltiniai geležiniai kryžiai. Vieni jų yra neatskiriama medinių, o kiti -akmens paminklų (ypač Aukštaitijoje) dalis. Tie geležiniai kryžiai ir kry­želiai dar sovietiniais laikais, kad niekam neužkliūtų, buvo vadinami sau­lutėmis. Sis terminas taip prigijo, kad tebevartojamas iki šiandien. Sis nekaltas terminas jau prigijo ir menotyros straipsniuose.Pajėgumo rodiklis, o pasipuikavimo prieš kaimynus (ar giminaičius)reikalas.Paprastų tradicinių darbinių ratų apkaustymas tarpukario Lietuvo­je kainuodavo labai įvairiai: maždaug nuo 50-70 iki 200 litų ir daugiau. Dailių išeiginių brikelių (ar bričkelių, ratukų) apkaustymas kainavo nuo 50 iki 150 litų ir net daugiau, jeigu geležį parūpindavo pats kalvis. Apie įvairių tipų vežimų apkaustymo kainas gana išsamių žinių pateikė J.La-niauskaitė, pastebėdama, kad pagal užsakymus padaryti ir apkaustyti ve­žimai buvo brangesni už parduodamus turguje.Apskritai vežimų, ypač išeigai skirtų vežimėlių, apkaustymas rei­kalavo gana ilgo (mažiausiai 4-5 dienų) kruopštaus ir išmoningo dar­bo, todėl ir jų kaina buvo didesnė nei šventadienių važelių (šlajukų). Daugiau panašių straipsnių rasite mūsų svetainėje www.metalo-gaminiai.lt

Plieninės gamybinių pastatų ir statinių konstrukcijos

Plieninės konstrukcijos (r0CT 23118—78) skirstomos pagal paskirtį j lai­kančiąsias (pagrindines ir šalutines), atitvarines ir sutapdintąsias (jos yra lai­kančiosios ir atitvarines); pagal jungimo tipą — į suvirintąsias, varžtines (tarp jų ir labai stipriais varžtais), kniedytąsias, mišriąsias ir sraigtines; pagal gamyklinį baigtumą — visai užbaigiamas gamykloje ir sustambinamas montuojant.

metalo-gaminiai.ltValcuoti elementai plieninėms konstrukcijoms gaminami iš anglingojo ir le­giruotojo C38/23 — C60/45 klasių plieno. Tai lakštai, universalioji juosta, faso-niniai profiliai (kampuočiai, loviai, dvitėjinės sijos), vamzdžiai. Konstrukcijos medžiaga, žiūrint paskirties, parenkama pagal Statybos normas ir taisykles (Crinri 11-23—80 ir CHmI!” 11-24—74). Valcuoti elementai gaminami pagal stan­dartus, kuriuose nurodytas skerspjūvio plotas, 1 m masė, leistinos paklaidos, pro­dukcijos priėmimo sąlygos.

Kolonos daromos ištisinės iš vieno valcuoto arba suvirinto strypo ir sprago-tos dvišakės, kurių šakos sujungtos tinkleliais arba antdėklais. Pagal konstruk­ciją jos yra vienodo skerspjūvio per visą aukštį (pokraninės sijos dedamos ant pokraninių gembių); kintamo skerspjūvio — laiptuotos (pokraninės sijos deda­mos ant kolonos pokraninės šakos galo)-; atskirosios (pokraninės sijos dedamos ant stovo).

Kolonos markėje (26 lent.) pirmosios dvi raidės rodo: EK — kraštinė be kra­no, EC — vidurinė be krano; skaičiai — pastato aukštį H decimetrais. Gamybos būdas nusakomas raidėmis: C — suvirinta, II — valcuota; skaičiai 1—5 rodo leis­tinąją kolonos apkrovą.

26  lentelė.  Kolonų BK ir BC, skirtų gamybiniams pastatams be kranų

ir su kabamaisiais kėlimo transportavimo Įrenginiais iki 3,2 t keliamosios galios,

masė (serija 1.424-4, 2 leidimas)

Gamybos būdas ir laikomosios galios r odiklis
Markė
C-l C-2 C-3 C-4 n-i n-2 n-s n-4 n-5
BK60 0,7 0,8 0,9 1,0 0,6 0,8 0.8 1,0
BC60 0,6 0,8 0,9 1,0 0,7 0,8 0,9 1,0
EK72 0,8 1,0 1,1 1,3 0,9 1,0 1,1 1,3 1,5
BC72 0,8 1,0 1,2 1,4 1,0 1,0 1,1 1,3 1,5
BK84 1,0 1,2 1,4 1,6 1,1 1,3 1,5 1,7
BC84 1.0 1,2 1,5 1,6 1,1 1.3 1,5 1,7

27 lentelėje raidėmis A, B (B), B (C) pažymėta kolonų viršutinė dalis: A — kraštinės eilės, B (B) —vidurinės be perėjimo išilgai krano bėgių, B (C) —viduri­nės eilės su perėjimais. Raidėmis JI (E), E (F), H (G), K(I) pažymėta kolonų apa­tinė dalis: — kraštinės eilės be perėjimo išilgai krano bėgių, H — tas pats, bet su perėjimu, E — vidurinės eilės be perėjimų, K—tas pats, bet su perėjimais. Skaičiai po raidžių rodo elementų geometrinius parametrus, o skaičiai lentelės gal­vutėje  elementų laikomąją galią.

steel-construction7-620x400Pokraninės sijos esti ištisinės (labiausiai paplitusios) ir spragotos. Pagal padėjimo vietą būna eilinės 6 arba 12 rri tarpatramio ir galinės (pastato galuose ir ties temperatūrinėmis siūlėmis) 5,5 ir 11,5 m tarpairamio. Pagal skaičiuoja­mąją temperatūrą sijų detalės gaminamos iš vienos arba dviejų klasių plieno (TOCT 23121—78). Pokraninių sijų skerspjūvis — dvitėjinis.

Sijas gaminanti gamykla tiekia taip sukomplektuotas: sijas arba sijų blo­kus; tiek pat, kiek ir sijų, 6 mm siorio montavimo tarpiklių; lechnine dokumenta­ciją pagal Valstybini standartą (roCT 23118—78). Viršutinių (A, E(B),  B(C)), ir apatinių (J)(E), E(F),  H(G), K(I). • .) plieninių kolonų dalių, skirtų vienaaukščiams gamybiniams pastatams su tiltiniais kranais iki 50 t keliamosios galios, aukštis ir masė t (serija 1.424-4,

 

29   lentelė.   Gegninių ir pogegninių santvarų, gaminamų iš tėjinių profilių

su plačiomis lentynomis ir skirtų gamybiniams pastatams su plieniniu profiliuotu

paklotu, masė (serija 1.460-8, 2, 3 leidimas)

 

Markė t Markė t
COT18-1,85 1.3 COT30-1.75 2,5
COT18-3.85 1.5 C<DT30-2,4 3,2
C0T18-5,1 1,7 COT30-3,25 4.0
C<J>T24-1,85 1.9 C<&T30-4,5 4.8
C0T24-2.8 2,1 C*T36-1,95 3,9
C<J>T24-3,45 2,5 COT36-2.35 4,3
COT24-4.7 3,1 C<DT36-2,9 5.2
CriOT12-43 1.7 C<E>T36-4,0 6,8
CnOT12-68 1,8 CnOT12-118 2.2
CnOTl2-102 2,0 CnOT12-153 2,5

28 lentelėje sijų markės šifruojamos taip: raidės BT rodo, kad sija su juosto­mis iš plačialentynįų tėjinių profilių; skaičiai po raidžių (6 arba 12) —koks sijos tarpatramis; raidės po skaičių: H — sija iš mažai legiruoto plieno, K — iš dviejų markių plieno  (mišri); skaičiai   1…9 lentelės galvutėje   rodo   sijos laikomąjąAnt pokraninių sijų dedami geležinkelio arba pokraniniai bėgiai; geležinkelio bėgiai prie sijų tvirtinami kabliais, pokraniniai — antdėklais.

Stogo konstrukcijos — santvaros, paklotai. Gegninės ir pogegninės santvaros gaminamos 3150 mm aukščio 18, 24, 30 ir 36 m navų pastatams, 2250 mm aukščio— 18 ir 24 m navų pastatams (rOCT 23119—78).Santvarų markių (29° lent.) raidės reiškia: C<E>T — plieninė tėjinė santvara, CIlcpT — tas pats, pogegninė santvara; skaičiai po raidžių rodo santvaros tarp-atramj; skaičiai po brūkšnelio — skaičiuojamąją apkrovą. Gegninės ir pogegninės santvaros taip pat gaminamos iš apvalių vamzdžių (serija 1.460—5, 1 leidimas).Konvejeriniu būdu denginiai montuojami iš standžių 24X12 ir 30X12 m matmenų blokų, kurie surenkami ant žemės ir tada pakeliami. Blokų laikančiąsias konstrukcijas sudaro dvi 24 arba 30 m tarpatramio gegninės santvaros; pastum­tos nuo kolonų ašių link blokų vidurio per 3 m dvi 12 m pogegninės santvaros, stoglangis, ryšiai ir ilginiai. Blokai dengiami plieniniu cinkuotu profiliuotu pa­klotu. 24X12 m matmenų blokų masė —9,8.. .19,1 t, 30X12 m—12,2.. .23,7 tPramoninių pastatų dengimų paklotams ir atitvarinėms konstrukcijoms (sie­nų plokštėms, pertvaroms) naudojami banguoti plieniniai šaltai lankstyti cin­kuoti profiliai (plieninis profiliuotas paklotas).Pakloto lakštai ženklinami raidėmis (H) ir skaičiais, rodančiais profilio aukštį (60; 79), lakšto plotį (782; 680) ir storj milimetrais (0,9; 1,0; 0,8). Profilių ilgis — 2.. .12 m (aptariama užsakyme).

Profiliuotas paklotas tvirtinamas prie plieninių ilginių jsriegiamaisiais varž­tais (Ty 34-5815—70) ir kombinuotomis kniedėmis (TY 34-5814—70). Profiliai tie­kiami iki 10 t masės paketais. Prie kiekvieno paketo pritvirtinama lentelė, kurioje nurodyta profilio pavadinimas, profilių ilgis, skaičius pakete, paketo masė ir techninių sąlygų numeris.

Gamybiniams pastatams, kurie dengiami gelžbetoninėmis 3X6 ir 3X12 m plokštėmis, naudojamos gegninės ir pogegninės santvaros (serija 1.460-2, 1 lei­dimas), kurių tarpatramis 24.. .36 m, o juostos lygiagrečios arba 1,5% pasvi­rusios. 18 m*tarpatramio santvarų apatinė juosta horizontali, viršutinė—1,5% pasvirusi.Nešildomiems be stoglangių 18, 24, 30 ir 36 m navų pastatams naudojamos plieninės trikampės santvaros (serija nK-01 -130/66), ant kurių klojama banguotų asbesteementinių lakštų stogo danga. Lakštai dedami ant templėmis sujungtų plieninių ilginių, išdėstytų kas 1,5 m.

 

Metalo konstrukcijos

Šiuolaikinei statybai vis plačiau taikomi industriniai darbų metodai. Kitaip būtų neįmanoma atlikti nuolat didėjančios statybos ir montavimo darbų apim­ties, kuri numatyta ekonominio ir socialinio liaudies ūkio vystymo valstybiniuose planuose. Vyriausybės nutarime „Svarbiausios ekonominio ir socialinio  vystymo kryptys 1981—1985 metams ir laikotarpiui iki 1990 metų” numatyta pakelti statybos industrializacijos lygį  ir statybinių konstrukcijų bei detalių ga­myklinio baigtumo laipsnį, daugiau vartoti naujų efektyvių konstrukcijų, dau­giau statyti gyvenamųjų namų iš didelių plokščių ir erdvinių blokų (blokinių).Pastatų ir statinių montavimas iš surenkamųjų elementų, gaminamų mecha­nizuotose ir automatizuotose gamyklose, sudaro statybos industrializacijos pa­grindą. Svarbiausios surenkamųjų elementų medžiagos yra betonas, gelžbetonis, plienas, dažnai ir aliuminio lydiniai. Šios medžiagos turi gerų savybių. Be to, joms gaminti beveik visuose šalies rajonuose yra žaliavų bazės.

angaras_is_metalo_metalo_gaminiai.ltGelžbetoninės konstrukcijos plačiai vartojamos pramoniniams, gyvenamie­siems ir civiliniams pastatams ir įvairių tipų inžineriniams statiniams. Tai lai­kančiųjų karkasų, denginių, perdangų, sienų, pertvarų elementai ir kiti gaminiai. Rusijoje monolitinis gelžbetonis pradėtas vartoti praėjusio amžiaus pabaigoje, o surenkamosios gelžbetoninės konstrukcijos ir detalės vartojamos nuo šio šimt­mečio ketvirtojo dešimtmečio. Plačiau surenkamieji gelžbetoniniai gaminiai mūsų šalyje naudojami nuo 1954 m., po to, kai buvo paskelbtas partijos ir vyriausybės nutarimas dėl statybinių surenkamųjų konstrukcijų ir detalių gamybos plėtoji­mo. Jau 1970 m. pagaminta 84,6 mln. m3 surenkamųjų gelžbetoninių konstruk­cijų— beveik tris kartus daugiau negu 1960 m. Šių konstrukcijų gamyba 1975 m. padidėjo iki 114,2 mln. m3, o 1980 m. sudarė 121,7 mln. m3. Naudojant suren­kamąjį gelžbetonį, susidaro palankiausios sąlygos industrializuoti ir mechani­zuoti statybą, sutrumpinti pastatų ir statinių statybos trukmę ir sumažinti darbo sąnaudas statybvietėje.

Be surenkamųjų gelžbetoninių ir betoninių elementų, statybai vartojamos plieninės ir aliumininės konstrukcijos. Iš metalo paprastai gaminami sudėtingesni ir svarbesni pastatų ir statinių konstrukciniai elementai. Iš plieninių konstrukcijų paprastai daroma didelių tarpatramių statybinės santvaros, aukštos kolonos (ypač po sunkiais kranais), taip pat aukštakrosnės, tiltai, stiebai, bokštai, gale­rijos, rezervuarai ir kiti specialūs statiniai. Vienuoliktajame penkmetyje plieninių konstrukcijų bus pagaminta 25,3 mln: t. Pastaraisiais metais pradėjo veikti spe­cializuotos įmonės, gaminančios lengvas metalines konstrukcijas iš plonasienių suvirintų vamzdžių, stipraus ir labai stipraus plieno, ekonomiškų valcuotų profi­lių. Pastatytos kelios gamyklos, kuriose gaminamos aliumininės statybinės kon­strukcijos (atilvarinės plokštės, pertvaros, vitražai, langų rėmai, kabamosios lu­bos).

Dar labiau industrializavus statybą, taip pat geriau organizavus ir mechani­zavus darbus, dešimtajame penkmetyje padidėjo darbo našumas. Vienuoliktajame penkmetyje surenkamosios statybos dalis tarp visų statybos darbų padidės iki 50%. Dėl to gerokai daugiau gamyklose gaminama surenkamųjų metalo konstrukcijos detalių, efektyvių plieninių ir aliumininių konstrukcijų.Kadangi nuolat didėja statybos darbų apimtis, pastatų ir statinių surenka-mumo laipsnis, statybos darbai vis labiau mechanizuojami, geriau organizuoja­mi, tai ir montuotojai turi turėti daug žinių ir įgūdžių. Konstrukcijų montuotojai privalo žinoti pagrindinius gelžbetoninių, plieninių ir kitų konstrukcijų, iš kurių statomi pramoniniai bei civiliniai pastatai ir statiniai, tipus, montavimo aikšte­lėje naudojamą takelažinę, kranų ir kitokią įrangą, gaminių gabenimo, iškrovimo ir sudėjimo budus, mokėti dirbti su geodeziniais ir kitais kontroliavimo matavimo prietaisais ir daug kitų dalykų. Šios knygos tikslas — padėti viso to išmokti.

Gimnastika ir jos svarba sveikatai

Labai svarbi priemonė gerai fizinei formai atsparumui didinti, estetiškiems judesiams formuoti figūrai išsaugoti yra gimnastika. Įvairaus   amžiaus   suaugusiems   žmonėms   gimnastiką   organi-a sportinės organizacijos. Tačiau ne visi dėl įvairių priežasčių gali tuo pasinaudoti ir turi ja užsiiminėti savarankiškai. Indivi­duali gimnastika pranašesnė tuo, kad pratimus galima pasirinkti jai skonį ir sugebėjimus. Pradedama nuo lengvų paprastų judesių, kurie parengia orga­nizmą didesniam krūviui. Paskui judama intensyviau, o vėliau tereinama prie raminamųjų pratimų, kurių svarbiausia paskirtis — atpalaiduoti raumenis ir vėl pradėti lygiai kvėpuoti.Pratimų ir jų kartojimų skaičius priklauso nuo individualaus poreikio ir galimybių. Paprastai kiekvienas pratimas kartojamas 4—8 kartus.Pratimai, jų intensyvumas ir trukmė pirmiausia priklauso nuo ikatos, fizinio pasirengimo ir amžiaus.Pagyvenę, taip pat silpnos sveikatos ar neseniai sirgę žmonės, ic tie, kurie anksčiau nedarė gimnastikos, pratimus turi pra-iėti daryti labai atsargiai ir tik gydytojui leidus.

EDT-Valentino-Valentina-Acqua-Floreale-Pour-Femme-

Iš pradžių pratimus reikia daryti tokiu tempu, kad nepradė-une dusti, vengti staigių judesių, intensyvius pratimus kaitalioti bo kvėpavimo pratimais arba ėjimu. Jeigu pasidaro sunku kvė-aoti (dūstama), labai išbąlama arba stipriai paraustama, prati­mus reikia nutraukti.Labai svarbu pratimus individualiai dozuoti, nes, itin sparčiai darant pratimus, gali ištikti trauma, pavyzdžiui, sausgyslių. Sera tiems širdies ligomis rekomenduojami kvėpavimo – pratimai, o staigūs rankų judesiai, rankų kėlimas aukštyn yra kenksmingi.Gimnastika yra ypač svarbi nutukimui gydyti. Tačiau, norint suliesėti, pratimus reikia daryti intensyviai. Jie daromi greitu tempu, vis daugiau kartų kartojami, turi veikti labiausiai linkusios tukti kūno dalis (dažniausiai riebalai kaupiasi ant pilvo, klubų, anų, kaklo). Rekomenduojami šie pratimai: šuoliukai, mostai, sakiniai, bėgimas ir kt. Pratimus galima daryti apsivilkus šiltu sportiniu kostiumu; tada greičiau įkaista raumenys ir labiau pra­kaituojama.

O kaip daryti pratimus liesiems žmonėms, norintiems padidinti raumenų masę? Pirmiausia jie turi būti lėtesni. Antra, reikia parinkti pratimus, stiprinančius fiziškai, taip pat daug vaikščioti ir mankštintis gryname ore ypač naudingas plaukimas, skatinan­tis raumenis augti harmoningai.Fizinis darbas gerokai, bet neproporcingai padidina jėgą ir raumenų masę. Tą disproporciją padeda išlyginti pratimai, treni­ruojantys į darbą neįtrauktus raumenis. Pavyzdžiui, labai padidėja vienos rankos, su kuria dirbama, raumenys. Tačiau tą skirtumą galima panaikinti kasdien mankštinant kitą   ranką.

Po darbo, per kurį būtina visą laiką sutelkti dėmesį, reikia pratimų, kurie panaikintų įtampą. Tai gali būti pasivaikščiojimai gryname ore, kvėpavimo pratimai. Sių žmonių kasdienė trumpa gimnastika neturi būti labai sudėtinga ir reikalauti ypatingo dė­mesio, todėl neverta įtraukti daug naujų pratimų.

Dirbantieji stovimą darbą gimnastikos pratimus turi daryti sėdomis arba gulomis, net mankštindami viršutinę kūno dalį. Sė­dint ar gulint nebus papildomo krūvio kojoms, o jos po darbo die­nos ir taip pavargusios. Dirbantieji sėdomis ir pasilenkę ypatingą dėmesį turi skirti nugaros, krūtinės ląstos ir kojų raumenų pratimams. Įvairių pra­timų pavyzdžių pateikta toliau, skyriuje apie figūros išsaugojimą, toliau galite rasti musų straipsnius www.kvepinkis.lt.

Namų ruošos organizavimas

Dažnai mes net nesuvokiame, kiek daug tik nuo mūsų pačių pri­klausančių veiksnių turi įtakos mūsų sveikatai ir išvaizdai, taigi kartu ir savijautai. Nuo jų priklauso, ar bus linksma jaunystė, ak­tyvus brandos amžius ir laiminga senatvė. Sie veiksniai — tai asmens, miego ir buities, protinio darbo higiena, tinkama mityba, darbas ir poilsis.Taigi sveikata ir išvaizda labai priklauso nuo gyvenimo būdo. Suprantama, kad teigiamai gali veikti tik tinkamas gyvenimo bū­das.

Kai kurios skaitytojos gali paklausti: — „Kaip tinkamai tvar­kyti savo gyvenimą, kai tiek daug dirbame?” Tačiau yra žinoma, kad tos moterys, kurios yra labai užsiėmusios ir darbe, ir namie, be to, dar dirbančios visuomeninį darbą, vis dėlto sugeba skirti šiek tiek laiko ir sau, o mažiau dirbančios dažnai laiko sau negali rasti. Greičiausiai tai galima paaiškinti mokėjimu organizuoti dar­bą, nuosekliai jį atlikti pagal iš anksto numatytą planą. Tam, be abejo, reikia valios, tam tikrų organizacinių gabumų ir… noro.

Dirbančiai moteriai labai svarbu gebėti organizuoti namų ruo­šą. Visi šeimos nariai, nuo mažo iki didelio, turi atlikti tam tik­rus darbus. Juk net ikimokyklinio amžiaus vaikai labai mėgsta, kad su jais būtų rimtai elgiamasi ir jiems patikimi nors ir nesu­dėtingi darbai. Taip vaikams’ ugdoma pareigingumas ir atsakomy­bė už darbą, noras pagelbėti vienas kitam. Tačiau daugiausia laimi labiausiai darbais apkrautas  žmogus — dažniausiai namų Šeimi­ninkė.

Namie nuolat viešpataujanti gera nuotaika, savitarpio supra­timas ir geranoriškumas padeda organizuoti kasdienę namų ruošą, skatina šeimininkę pasirūpinti savimi. Gera nuotaika tausoja mū­sų nervus ir jėgas.Ir maži, ir dideli nesusipratimai nervina, erzina, neigiamai veikia visų šeimos narių nervų sistemą, per ją — ir savijautą, o tai galiausiai turi įtakos išvaizdai. Nuolatinė psichinė įtampa su­trikdo organizmo veiklą, poilsį. Daugelį ligų, pavyzdžiui, skran­džio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, sukelia nuolatinis stresas. Ramūs žmonės geranoriškai žiūri į pasaulį ir aplinką. Tokių, ir likimo nelepintų, žmonių veido oda yra lygi ir mažiau raukšlėta.

Nuotaika nemažai priklauso nuo buto švaros, tvarkos ir este­tiško interjero. Be to, kiekvienas šeimos narys (nuo naujagimio iki vyriausiojo) turi turėti savo kampą, kur galėtų pailsėti ir laikyti savo mėgstamus daiktus — tai taip pat svarbu gerai savijautai.

Be to, jeigu norite gražiai atrodyti, jūsų dienotvarkėje turi būti skirta laiko rytinei mankštai, trumpam poilsiui (20—30 min.) dieną ir neilgam pasivaikščiojimui — geriausiai prieš miegą. Lai­kantis tinkamo poilsio režimo (ne vienai tai nebus lengva), su­stiprės fizinės ir psichinės jėgos, pagerės savijauta, ilgiau išliksite gražios.

rihanna_kvepalaiPirmoji kosmetikos taisyklė — švari oda. Kaip vienas svarbiausių žmogaus organų, oda dalyvauja visuose organizmo gyvybiniuose procesuose, medžiagų apykaitoje, be odos žmogus negali gyventi. Normaliai organizmo veiklai būtina sveika oda.

Nešvari oda, padengta irstančiais odos riebalais ir prakaitu, yra mažiau laidi, sumažėja jos rūgštingumas ir ji pasidaro neat­spari bakterijoms. Tada net nedideli įdrėskimai ar įbrėžimai gali būti sunkių uždegiminių odos ligų priežastis. Todėl kruopšti kūno odos priežiūra yra būtina jos normalios veiklos, taigi ir geros išvaizdos, sąlyga.

Pradėsime nuo vandens ir muilo, tai yra nuo kasdienio prau­simosi. Geriausia praustis minkštu vandeniu; toks yra lietaus arba kalnų upelio vanduo. Deja, miesto gyventojai turi tenkintis chloruotu vandeniu, kuris dažnai labai sausina, o kartais net erzi­na jautrią odą, ir ji ima niežėti. Vandeniui suminkštinti į vonią reikia įberti borakso, druskos, įpilti putojančių tirpalų arba įmesti putojančių tablečių.

Nepaprastai svarbu visą kūną apiplauti vakare, ypač tiems žmonėms, kurie dieną dirba dulkėtoje, nešvarioje aplinkoje, su įvairiomis cheminėmis medžiagomis, tepalais, alyvomis. Vakarais rūpestingai nuo odos nuvalius nešvarumus ir prakaitą, pagerėja kraujo apytaka, pajuntamas šviežumas ir lengvumas, geriau mie­gama.

Nakčiai ant odos likę nešvarumai prasiskverbia giliau ir gali sukelti nemalonių padarinių: uždegimą, alergiją ir net apsinuo­dijimą. Gerai nuplauti odą galima tik šiltu vandeniu. Saitu (14— 20°C) arba kambario temperatūros (21—28°C) vandeniu nuo odos nenuvalomos visos dulkės, purvas ir kiti nešvarumai, todėl reikia praustis šiltu vandeniu (34—38°C) ir būtinai su muilu. Kai oda yra normali ir sausoka, reikia vartoti neutralų arba rieboką muilą, kai riebi,— baktericidinį. Moterys, dirbančios ten,, kur susiburia daug žmonių, pavyzdžiui, poliklinikoje, ligoninėje, stotyje, val­gykloje, kavinėje, būtinai turi praustis baktericidiniu muilu.Geriausia praustis po dusu kasdien ne ilgiau kaip 5—6 minu­tes vidutinės temperatūros vandeniu. Baigiant maudytis, vandens temperatūrą galima kaitalioti; tai greitina kraujo apytaką ir me­džiagų apykaitą. Iš pradžių prausiamasi Šiltu, paskui labai trum­pai šaltu vandeniu; tai kartojama keletą kartų (baigiama šaltu vandeniu). Po dušo labiausiai prakaituojančios vietos (pažastys, kojos ir kt.) patepamos preparatais nuo prakaito. Dušą iš dalies gali pakeisti mažas laistytuvas (pavyzdžiui, vai­kiškas), kuriuo lengviau kruopščiai nuplauti kūną. Gerai į van­denį įdėti minkštinamųjų priemonių, parūgštinamųjų preparatų arba žolių ekstraktų.Atliekant vandens procedūras, prausimosi reikmenis ir prie­mones būtina turėti „po ranka”. Tai padės sutaupyti laiko, kurį galima panaudoti papildomai saviruošai. Smulkiau rasite mūsų el. parduotuvėje kvepinkis.lt.